W dwadzieścia lat później, mimo wielu korzystnych zmian o historycznym wymiarze, przyszło nam ponownie wyrazić nadzieję, że dobra wola obu stron przezwycięży powstałe napięcia. Słabość stosunków bilateralnych, tak długo pozostających w cieniu naszych aspiracji międzynarodowych, w sprawach polsko-litewskich mści się jak grzech zaniechania. W opinii publicznej obu krajów wyraźnie zaznacza się nawrót do wzajemnej obcości: zamiast gęstej sieci żywych kontaktów, wymiany i współpracy między sąsiadami z Unii Europejskiej, zaczynają straszyć stereotypy nieufnych wobec siebie „Polaków” i „Litwinów”.
Problemy społeczności polskiej na Litwie i litewskiej w Polsce wymagają wrażliwości i cierpliwości, nie mogą jednak zdominować stosunków wzajemnych retoryką złych wspomnień, fobii i uprzedzeń. Zwłaszcza w czasach kryzysu kwestia pozycji ekonomicznej i cywilizacyjnej nadaje frustracji społecznej pozory krzywdy narodowej. Szczególną wagę zyskują wówczas akty symboliczne, ale też każda wypowiedź, akt urzędowy czy chuligański wybryk może nabrać symbolicznego znaczenia.
Między Polską i Litwą trzeba dziś nie tylko budowy nowoczesnej kolei Wilno-Warszawa, lecz informacji i porozumienia. Ich narzędziem jest też wymiana kulturalna: w tej dziedzinie mamy bardzo dużo do zrobienia. Potrzeba nam wspólnych przedsięwzięć artystycznych, współpracy placówek kultury, nauki i oświaty, przekładów literatury, wzbogacenia wiedzy, potrzeba programów edukacyjnych i stypendialnych. Potrzeba wymiany młodzieży, rozwoju turystyki, rozbudowy współdziałania litewskich i polskich organizacji pozarządowych. Stosunki litewsko-polskie muszą napełnić się treścią społeczną. Nasza wspólna przyszłość to społeczeństwo obywatelskie, a nie narodowa niezgody.
Wilno, Vilnius, 21 października 2011
LIETUVIŲ IR LENKŲ P.E.N. CENTRŲ PAREIŠKIMAS
1991 metų spalio mėnesį Lietuvių ir Lenkų PEN centrai paragino savo šalių vyriausybes ir visuomenes puoselėti geros kaiminystės santykius ir laikytis demokratinių sambūvio normų tautinių mažumų atžvilgiu Lietuvoje ir Lenkijoje, kalbėtis dalykiškai ir be išankstinių nuostatų, stengiantis suprasti vieniems kitus, ir siekti broliškos vienybės, kuri yra abiejų visuomenių demokratinės ateities sąlyga.
Per dvidešimt metų įvyko daug gerų ir istoriškai reikšmingų pokyčių, tačiau mums ir vėl tenka reikšti viltį, kad abiejų šalių gera valia įveiks atsiradusią įtampą. Stengiantis įsilieti į tarptautinę bendriją, mūsų dvišaliai santykiai ilgai buvo apleisti ir sumenko, dabartinė lenkų ir lietuvių santykių padėtis yra bausmė už šią aplaidumo nuodėmę. Abiejų kraštų viešojoje nuomonėje pastebimas susvetimėjimas – vietoj gyvų kontaktų tinklo, vietoj dviejų Europos Sąjungos kaimynių abipusių mainų ir bendradarbiavimo vėl grįžta vieni kitais nepasitikinčių „lenkų“ ir „lietuvių“ stereotipai.
Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių bendruomenių problemos privalo būti sprendžiamos jautriai ir kantriai, tačiau dėl to abiejų pusių santykiuose neturi dominuoti nelemtų prisiminimų, fobijų ir neprielankumo retorika. Krizės sąlygomis ekonominės ir civilizacinės padėties klausimai visuomenės frustracijai suteikia tautinių skriaudų pavidalą. Tokiu metu ypatingą reikšmę įgyja simboliniai veiksmai, tačiau simbolinę reikšmę gali įgyti ir visi pasisakymai, valdžios veiksmai ar chuliganiški išpuoliai.
Lenkijai ir Lietuvai šiandien reikia ne tik modernios geležinkelio linijos tarp Vilniaus ir Varšuvos, reikia keitimosi informacija ir tarpusavio supratimo. Viena priemonių čia yra ir kultūrų mainai, o šioje srityje turime daug ką nuveikti. Reikia bendrų meno projektų, kultūros, mokslo ir švietimo įstaigų bendradarbiavimo, literatūros vertimų. Būtina gausinti žinias, rengti edukacines programas ir steigti stipendijas. Būtini jaunimo mainai, turizmo plėtra, lietuvių ir lenkų nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas. Lietuvių ir lenkų santykiai turi įgyti socialinį turinį. Mūsų bendra ateitis – tai pilietinė visuomenė, o ne tautinė nesantaika.
Vilnius, spalio 21 diena